Kelionių dienoraštis po Ameriką #18: Karščiausia vieta Žemėje

Laikas palikti Las Vegasą užnugaryje, ir man tai visai nerūpi. Aplinkui tiek daug vyksta: automobiliai, minios žmonių, muzika, šviesos, didžiuliai viešbučiai ir visokie pasirodymai. Galbūt perėjimas iš gana ramių nacionalinių parkų į Nuodėmių miestą buvo kiek per daug. Vis dėlto Las Vegasas yra miestas, kurį būtinai turite pamatyti bent kartą gyvenime, ir džiaugiuosi, kad turėjome šią patirtį.

Idėja buvo aplankyti Josemičio nacionalinį parką, bet dėl ​​miškų gaisrų nusprendėme to nedaryti.

Mūsų iš anksto suplanuota kelionė baigiasi šiandien, nes norėjome paskutinėmis dienomis būti lankstūs. Iš tikrųjų norėjome aplankyti Josemičio nacionalinį parką, bet dėl ​​siaučiančių gaisrų mums buvo patarta to nedaryti. Taigi nusprendėme visiškai praleisti šį parką ir sutelkti dėmesį į Sekvojų nacionalinį parką. Bet kadangi ir taip buvome toje vietovėje, pirmiausia norėjome aplankyti Mirties slėnio nacionalinį parką. Po pusryčių susipakavome daiktus ir pasiruošėme kitai kelionės vietai.

Vos išvykstant iš Las Vegaso, kraštovaizdis iškart pasikeičia ir nematome nieko, tik nederlingas lygumas, kur beveik neauga medžiai ar augalai. Čia tik uolos ir smėlis, ir beveik jokios gyvybės nematyti. Koks dramatiškas pokytis, palyginti su lošimų sostine, ir mes mėgaujamės mus supančia ramybe. Paliekame Nevadą ir atvykstame į Kaliforniją.

Mirties slėnis yra iš dalies Nevadoje, bet didžioji jo dalis – Kalifornijoje. Tai Mohavės dykumos dalis ir karščiausia, sausiausia ir žemiausia vieta visoje Šiaurės Amerikoje. Sunku įsivaizduoti, bet ši teritorija kadaise buvo po vandeniu. Yra net istorijų apie ledynus šiame regione. Siera Nevada nebegalėjo aprūpinti ežerų tirpsmo vandeniu, todėl druska ir mineralai galėjo susikaupti. Ežerai išdžiūvo, susidarė ugnikalniai ir kalnai. Liko tai sausas, karštas regionas, kurį žinome šiandien.

Iš Las Vegaso išvykome vilkėdami ilgas kelnes, bet greitai tapo aišku, kad jas lengvai galime pakeisti šortais. Nors nebuvo karščiausias metų laikas, gyvsidabrio temperatūra sparčiai kilo. Kiekvienas, lankantis Mirties slėnyje šiltesniu oru, turėtų gerai pasiruošti. Atsineškite daug vandens, tepkite apsauginius kremus nuo saulės ir dėvėkite kepurę. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais temperatūra čia gali siekti apie 45 laipsnius Celsijaus. 1913 m. liepą buvo užfiksuota net 56,7 laipsnio Celsijaus temperatūra. Kadangi didelė slėnio dalis yra 85 metrus žemiau jūros lygio, o kalnai užstoja debesis, šioje vietovėje mažai pavėsio ar lietaus. Nenuvertinkite šių sąlygų!

1913 m. liepą Mirties slėnio nacionaliniame parke buvo užfiksuota 56,7 laipsnių Celsijaus temperatūra.

Kadangi nebuvome pasiruošę Mirties slėniui, pirmiausia nuvažiavome į Lankytojų centrą užsiregistruoti ir surinkti informacijos. Mirties slėnis yra didžiulė teritorija su nemažai įdomių vietų. Tačiau parke galėjome praleisti tik vieną dieną, nes šįvakar norėjome apsistoti kuo arčiau Sekvojų nacionalinio parko. Tai reiškė, kad turėjome atidžiai nuspręsti, ką norime pamatyti ir nuveikti. Šiandien nusprendėme aplankyti įvairias vietas, užuot ėję į žygį.

Pirmiausia važiuojame į Zabriskie kyšulį, netoli Lankytojų centro. Čia rasite apžvalgos aikštelę, iš kurios atsiveria vaizdas į nežemišką dykumos kraštovaizdį su gražiai susiformavusiomis uolomis. Vargu ar to tikėtumėtės, bet šią vietovę suformavo vanduo. Mirties slėnyje lyja retai, bet kai lyja, liūtys dažnai būna gana smarkios. Per trumpą laiką reikia nusausinti didelį kiekį vandens, todėl minkštose uolienose susidaro gilios daubos.

Nesakytum, bet keistą Zabriskie kyšulio kraštovaizdį sukūrė lietaus vanduo.

Toliau keliaujame į pietus Badwater keliu ir sustojame Velnio golfo aikštyne. Tai taip pat išties įspūdingas kraštovaizdis. Jis platus ir be jokios augmenijos. Paviršius primena vulkaninę uolieną su visokiomis įdubomis, todėl ir pavadinimas „Velnio golfo aikštynas“. Vaikščioti šioje vietovėje gana sunku, nes paviršius aštrus ir labai nelygus. Jei akimirką ramiai pasėdėsite ir atidžiai įsiklausysite, galėsite išgirsti visokių spragsėjimo garsų. Šiuos garsus sukelia milijonai druskos kristalų, sprogstančių karštyje. Ši vieta mus labai sužavi; ji atrodo tokia nereali, tačiau tuo pačiu metu nuostabu, ką gali sukurti pati gamta.

Už kelių kilometrų pasiekiame Badwater. Tai geriausia vieta apžiūrėti druskos lygumas. Iš automobilių stovėjimo aikštelės einame čia įrengtais lentiniais takais. Netrukus pamatome ženklą, rodantį, kad esame 85,5 metro žemiau jūros lygio. Ant uolų už automobilių stovėjimo aikštelės galite pamatyti, kur yra nulinis taškas. Tačiau reikia atidžiai žiūrėti, nes tai gana nepastebimas ženklas.

Toliau keliaujame druskos lygumomis ir greitai pamatome masinio turizmo potencialą. Lygumos gana purvinos ir apleistos. Tai ryškus kontrastas su Salar de Uyuni druskos lygumomis Bolivijoje, kuriose lankėmės prieš metus. Turime galimybę nueiti gana ilgą atstumą iki druskos lygumų, bet apsisukame, kad galėtume aplankyti kitas vietas.

Iš Badvoterio važiuojame atgal Lankytojų centro link. Įpusėjus kelią pasukame į Menininkų kelią – nuostabų maršrutą per uolėtą kraštovaizdį. Maršrutas yra vienpusis eismas su staigiais posūkiais ir aukščio pokyčiais. Negalime važiuoti labai greitai, bet tai visiškai normalu. Mėgaujamės gražia aplinka. Uolos yra įvairių spalvų, o ryškiausios yra Menininkų paletėje. Čia aiškiai matomi rausvi, žali, violetiniai, rudi ir juodi atspalviai. Tai didžiausias Mirties slėnio didžiulio vulkaninio aktyvumo įrodymas. Žinoma, sustojame prie šio keisto gamtos reiškinio, kad atidžiau jį apžiūrėtume. Nepaisant ryškios saulės, spalvas matome aiškiai, tačiau jos gražiausios saulėtekio ir saulėlydžio metu.

Turime išvažiuoti iš parko iš vakarinės pusės, todėl turime gana greitai pradėti važiuoti, kad nereikėtų važiuoti tamsoje. Kai dešinėje pamatome Mesquite plokščiąsias smėlio kopas, nusprendėme jas apžiūrėti. Mirties slėnio nacionaliniame parke yra kelios smėlio kopos, tačiau šias pasiekti lengviausia. Smėlis atkeliauja iš Cottonwood kalnų ir yra tarp jų. Nors takų nėra, vis tiek galime čia pasivaikščioti. Užlipame į kelias smėlio kopas ir trumpam atsisėdame atsipalaiduoti. Saulė sukuria nuostabų spalvų ir šešėlių vaizdą. Tai fantastiškas vaizdas. Su smėliu tarp pirštų padarome keletą gražių nuotraukų ir grįžtame prie automobilio.

Besileidžianti saulė sukuria fantastišką spalvų ir šešėlių vaizdą Mesquite plokščiųjų smėlio kopų apsuptyje.

Saulei pamažu leidžiantis, mums tikrai reikia pajudėti iš vietos. Esame didžiulės dykumos viduryje ir dar turime nueiti ilgą kelią iki Ridžkresto miestelio. Greitai pasidaro aklinai tamsu, ir sunku aiškiai matyti kelią. Kelias neasfaltuotas, todėl reikia itin susikaupti. Įsivaizduokite, kad jums pradurta padanga ar kyla kitų problemų su automobiliu. Jums tikrai reikėtų pasisekti, jei pamatytumėte ką nors pravažiuojantį, nes kelias gana tylus.

Laimei, per kelias valandas išvažiuojame iš dykumos ir patenkame į civilizaciją. Pravažiuojame keistas gamyklas ir visiškai tamsius, šiurpius rajonus. Atrodo, kad Ridžkrestas daugiausia žinomas dėl ginklų sandėlio prie Kinijos ežero. Šioje apleistoje vietovėje pastaraisiais dešimtmečiais buvo išbandyti beveik visi oro pajėgų ginklai. Taigi, amerikiečiams tai gana svarbi teritorija. Tačiau jos daug nematome. Kai pasiekiame Ridžkrestą, jau vėlu, ir prekybos centro nerandame. Laimei, „McDonald's“ siūlo sprendimą. Na, ką gi, dabar esame Amerikoje, tad pagaliau suvalgykime greito maisto.

Po mėsainių einame į viešbutį, apsigyvename, pažiūrime „Vaikštančių numirėlių“ seriją ir einame miegoti.