Bolivijos kelionių dienoraštis Nr. 1: Atvykimas į Santa Kruzą

Žadintuvas suskamba 4.00 val. ryto. Po lengvų pusryčių Noreen ir Thijs mus pasiima automobiliu. Susikrauname kuprines į automobilį ir važiuojame Amsterdamo link. Nepaisant nedidelės spūsties, oro uoste atvykstame laiku ir galime atsipalaiduoti gurkšnodami kavą „Starbucks“. Tada galime įlipti į lėktuvą ir prasideda mūsų kelionė, kuri pirmiausia nuves mus į Peru. Lėktuve per kelionę pažiūriu penkis filmus, todėl laikas prabėga nepastebimai. Tarp jų mėgaujuosi šaltu alumi ir taure konjako. Tai yra KLM skrydžių privalumas. Net nepastebėjome, kaip nusileidome Limoje. Tačiau čia ir kyla pirmoji painiava.

Amsterdame mums buvo liepta atsiimti bagažą nuo bagažo juostos Limoje, ir tai buvo pakartota lėktuve. Tačiau muitinėje buvome grąžinti ir nukreipti į jungiamuosius skrydžius. Prie kito skrydžio langelio mums buvo pasakyta, kad kuprinės bus mūsų lėktuve. Greitai parašiau KLM tviteryje ir per pusvalandį gavau atsakymą, kad bagažas buvo paženklintas tarptautiniame skrydyje. Buvo keista, kad mums du kartus buvo pasakyta priešingai.

Limos oro uoste mūsų laukia keturios valandos. Tad atsipalaiduojame nepatogiose sėdynėse. Malonu, kad mums leista įlipti į lėktuvą ir praleisti jame paskutines dvi su puse valandos. Lėktuve taip pat pamatome DJ Hardwellą, kuris vieną dieną gros Santa Kruze. Nusileidę paaiškėja, kad Santa Kruzo oro uoste susirinko daug gerbėjų, norinčių vidury nakties šiltai pasveikinti Hardwellą. Malonu tai matyti. Po šurmulio oro uoste bandome rasti bankomatą, kad gautume pirmuosius bolivianus. Deja, visi bankomatai tušti arba nepriima mūsų kortelių. Dėl to turime iškviesti taksi ir mokėti doleriais. Nors buvo vidury nakties, vairuotojas pareikalavo dvigubos sumos, nei mums buvo liepta sumokėti. Bet jau 3 val. nakties, esame pavargę ir norime pasiekti viešbutį.

Atvykę į viešbutį, iškart kritome į lovą ir užmigome.

08.00 val. ryto nustatėme žadintuvą ir susėdome prie savo pirmųjų pusryčių. Sumuštiniai su sūriu, kumpiu arba uogiene su ananasais ir papaja, su kava arba arbata pasirinkimu. Paprasta, bet puiku. Vėliau nuėjome į miestą apžiūrėti jo. Nebuvome daug tyrinėję Santa Kruzo, bet miesto centre visada yra ką pamatyti. Pirmiausia nuėjome iki Parque el Arenal. Pakeliui ten aptikome turgų, kuriame, be drabužių ir maisto, taip pat pardavinėjo gyvus gyvūnus. Be įprastų vištų ir viščiukų, taip pat matėme šuniukų ir kačiukų per mažuose narvuose. Taigi, greitai patraukėme toliau; mums nereikėjo tokių dalykų matyti.

Pats Arenalio parkas nėra labai įdomus. Tai didelė aikštė, daugiausia betoninė, su lagūna. Vanduo nebuvo visiškai švarus, ir viskas atrodė šiek tiek nešvaru. Nepaisant to, čia pastebėjome pirmąjį gražų laukinį gyvūną: raudonkuokštį kardinolą.

Einame pėsčiomis iki centrinės aikštės, Plaza 24 de Septiembre. Čia iš Banco Los Andes bankomato galime gauti pirmuosius bolivianus. Aikštė gyvybinga ir pilna žalumos. Vaikai žaidžia su balandžiais, žmonės ilsisi ant suolų arba žaidžia šachmatais, batų valytojai dirba, o keli prekeiviai bando parduoti kokį nors kavos gėrimą. Pagrindinis aikštės traukos objektas yra katedra. Tačiau prieš ją aplankydami pirmiausia užkąstame airiškame bare ir pasveikiname atostogų pradžią. Kai bandome aplankyti katedrą, paaiškėja, kad ji uždaryta. Taigi, Bolivijoje jie taip pat turi siestą. Taigi, užsukom į prekybos centrą, kur apsirūpiname maistu ir gėrimais ateinančioms dienoms, o tada atsipalaiduojame savo nakvynės namuose.

Vakare grįžtame link centrinės aikštės. „Lonely Planet“ mini kelis restoranus Bolivar gatvėje, kuriuos verta aplankyti. Nusprendžiame pavalgyti „República“. Čia galime rinktis iš kelių gardžių mėsos patiekalų, todėl visi užsisakome po tournedos. Lianne ir Thijs tournedos yra nepaprastai minkšti, bet Noreen ir mano – gana gerai iškepti, nors visi prašėme vidutiniškai iškeptų. Vis dėlto skonis gana geras. Po vakarienės pereiname gatvę į... Rudoji lapė yra įsikūrusi. Tai alaus kavinė, kurioje galite mėgautis jų pačių gamintu alumi. Žinoma, aš padarau keletą nuotraukų, o savininkas mane pamato ir su manimi kalbasi. Kai pasakau jam, kad nuotraukos skirtos mano tinklaraščiui, jis susijaudina. Tačiau šio įrašo jis tikriausiai neskaitys. Alus skanus, bet mes greitai suprantame, kad esame pavargę, ir einame miegoti anksti.

Kitą dieną 8:00 val. ryto Nicholas McPhee jau bus prie mūsų nakvynės namų slenksčio. Šiandien pradėsime pirmąją suplanuotą veiklą. Niko nuotykiai užsisakėme Lomas de Arena turasTačiau Nikas mums pasako, kad labai vėjuota ir tai turės įtakos mūsų kelionei. Mes važiuojame mikroautobusu į Parque Regional Lomas de ArenaPakeliui sustojame Palmasola kalėjime. Šis kalėjimas – unikali istorija, nes kompleksas labiau primena aptvertą kaimą. Sargybiniai stovi lauke, o kaliniai turi parduotuves viduje, partneriai netgi gali pernakvoti, yra net valytojos. Čia netgi reikia mokėti nuomą, kad galėtumėte apsistoti. Turistai čia buvo suimti ir įkalinti už narkotikų laikymą. Atrodo, kad ne smagu įstrigti šiame kalėjime tarp sunkiausių nusikaltėlių. Taigi paaiškėja, kad kai kurie filmai ir TV laidos vis dėlto yra paremtos tiesos dalele. Važiuojame toliau ir ką tik išvažiavę iš šurmuliuojančio Santa Kruzo centro pasiekiame Lomas de Arena regioninio parko įėjimą. Iš čia trumpas kelias iki smėlio kopų, kurias aplankysime. Miškingoje vietovėje dažnai galima pamatyti beždžionių ir tinginių, bet, deja, mes jų nematome. Tada staiga priešais mus iškyla didžiulė smėlio kopa. Keista, nesitiki tokio peizažo, kai esi vos už kelių minučių nuo šurmuliuojančio miesto. Išlipę iš vandens, paaiškėja, kad išties neįtikėtinai vėjuota, o kopos mus visiškai nusėjo smėliu. Fotografuoti ir filmuoti beveik neįmanoma. Kopiame į maždaug 50 metrų aukščio smėlio kopas ir apžiūrime apylinkes. Paprastai už kopų yra lagūna, bet mums ten nuvykus ji jau būna išdžiūvusi. Eiti čia taip pat pavojinga, nes tarp augmenijos knibžda gyvačių. Vis dėlto Nikas nukreipia mane žemyn, kad greitai nusifotografuočiau. Leistis smėlio kopa žemyn nėra problema, bet užlipti ja pasirodo nemenkas iššūkis. Šiek tiek per daug entuziastingai kopiu atgal į kopą, bet pusiaukelėje esu taip išsekęs, kad beveik aptemsta regėjimas.

Kai atsistosiu ir atgausiu kvapą, pradėsime nuotykių kupiną turo dalį. Leisimės smėlio kopomis specialia smėlio lenta. Kelis kartus bandysime sėdėti ir kelis kartus stovėti. Tai smagi veikla. Užbaigsime vyrų ir moterų varžybomis, kuriose laimi vyrai. Tai užbaigia turą, o po pietų grįšime į Santa Kruzą.

Pirmiausia nusiprausiame po dušu, kad nuplautume visą smėlį. Taip pat kruopščiai išvalome krepšius ir fotoaparatus, nes smėlio pilna visur. Vėl pietaujame airiškame bare, o tada aplankome Santa Kruzo katedrą, kuri dieną prieš tai buvo uždaryta. Bažnyčios interjeras asketiškas, nors kai kurie paveikslai labiau primena „Vaikštančius numirėlius“ nei religiją. Vėliau užlipame į bokštą, bet vaizdas į apačioje esančią aikštę yra mažiau įspūdingas, nei tikėjomės. Grįžę į viešbutį ir norėdami sumokėti, kyla ginčas dėl mokėjimo. Nors raštu pareiškėme, kad už pirmąją dieną papildomo mokesčio nebus, nes atvykome taip anksti, jie vis tiek nori, kad sumokėtume už papildomą dieną. Diskusija tęsiasi ilgai, kol galiausiai nusprendžiame sustoti ir sumokėti už papildomą dieną. Tačiau ginčas tęsiasi net naktį, kol miegame. Staiga į mūsų duris pasibeldžia registratūros darbuotojas, o šalia jo atsistoja viešbučio savininkas. Mums vėl pasakoma, kad viskas mūsų kaltė. Parodome, kad sumokėjome ir norime miegoti. Atšaukiame savo rezervaciją šiuose nakvynės namuose; nebegrįšime.

Sekite naujienas iš „Kelionių ir kelionių patarimų“ skilties, kad sužinotumėte kitą ataskaitą!